Apie savo gyvenimą ir ne tik..

Naktis juoda, tamsi, begalo ji saldi. Naktį viskas vyksta visiškai kitaip nei dieną. Bet dabar ne apie tai..
Yra viena tokia mergaitė. Senai ji kritus man į akį, tačiau nebuvo progos man su ja apie tai pasišnekėti. Atėjo metas, kai laiko sočiai, tačiau kažkaip ir nedrąsu ir keista, neteko man tokių dalykų dažnai daryti, net pasimečiau nuo ko pradėti. Na, bet nereik svajoti, reikia imti ir padaryti, o tada galbūt jau ir čia sau pasiliksiu visą tai.
Hmm… Apie ją galėčiau papasakoti ne tiek ir daug, jos gerai nepažįstu, bet kiek žinau man neatrodo tiek jau ir mažai. Tai ne vien įvairūs skaičiai, bereikšmiai žodžiai ir padrikas žinių bagažas. Nors galbūt kaip tik taip ir reiktų vadinti tas mano žinias – padrikos faktų nuotrupos. Asmenybė ji labai protingi, saugo daug ji paslapčių, su ja bendrauti gera – šiltas ji žmogus. Charakteris jos geras, nelyg kačiuko kailį glostyt, nėra jis blizgantis ir lygus visą laiką, būna ima ir iš niekur nieko pasišiaušia, tačiau juk be to nebūtu taip įdomu. Ji draugiška, išklauso ir bendrauja, galbūt jai neatrodo rimti mano kėslai, tačiau aš nejuokauju, žaisti žmonių jausmai nenorėčiau, tik ne jos, tik ne tokiais jausmais..
Galbūt pasiekti jos man nepavyks, tačiau aš pasistengsiu, padarysiu viską, kad tai taptų realybe, na o jeigu ne, tikrai nenusiminsiu, aš būsiu lyg geriausias draugas, kuris sugeba būti šalia visada kai tik prireiks, išklausyt, padėt, pasikalbėt..
———–
Tu viskas apie ką galėčiau svajoti.

Žadėjau papasakoti kas įdomaus vyko mano gyvenime, bet tai neradau laiko, tai tingėjau, tai pamąstęs nusprendžiau, kad praeitis nedomina, nei manęs, nei jūsų skaitančių, jei tokių yra. Dabar yra ši akimirka ir reikia galvot apie ją, iš praeities tik mokytis ir stengtis nebeklyst.
Taigi dabar jaučiuosi sutrikęs, kaip didžiausios laimės akimirką ateina praeities šešėlis, kaip jis primena, kaip ir anksčiau jau panašioj ar tokioj pačioj situacijoj buvo gera ir kaip visai negražiai viskas pasibaigė…
O aš pradėjau bijot, pradėjau vengti, pradėjau abejoti ar gera idėja, dar elgtis, kaip elgiausi… Nueita dar gal ir ne per toli, bet vis tiek, tai jau būtų blogai….
Reikia dar palaukti.. O tada reiks viską paaiškinti..
Savyje reiks susitvarkyt, pasikalbėt su pačiu savimi ir išsiaiškinti ar galiu gyventi toliau, jau nusistatytu keliu ar vis dėl to, teks stabtelti ten kur turėjau sustoti ir palaukti, kol pasivysiu gyvenimą, kad galėčiau toliau keliauti kartu su juo, nes dabar toks jausmas, kad mes gerokai prasilenkėme, kad gerokai šoktelėjau pirmyn, nepraėjus susitaikymo etapui…

Vėl grįžau čia. Šįkart turiu daug ką papasakot, tikriausiai išsiplėsiu į kelis post’us, nes viename sutalpint tiek daug skirtingų įvykių būtų neteisinga..
Pradėsiu nuo paskutiniųjų įvykių.

Taigi susipažinau su panele. Ji gyvena pakankamai toli (~218 km), tad minčių apie kažkokius jausmus, susitikimus ar kažką daugiau nei bendravimą net nebuvo.
Bet gyvenimas niekada nedaro, kaip galbūt kartais būtų geriau, pakiša kiaulę ir įvelia į visokias aferas…
Taigi bendravom, bendravom ir tarsi iš to bendravimo kažkas išaugo.. Atradom panašumų, skirtumų, prisirišom vienas prie kitų, parūpo vienas kitą ir pamatyti..
Va čia ir supratau, koks avantiūristas, laisvamanis aš patapau. Nekiekvienas taupytų pinigus, kad važiuotų ~218 km, iki realiai net nepažįstamos panelės, kuri gyvena kažkokiam Lietuvos užkampyje, kuris vis dėl to buvo toks mielas ir jaukus..
Taigi pasiėmęs ~30 eurų pasiskaičiavęs, kad tiek turėtų užtekt susiruošiau ir atsikėlęs anksti, mamai pasakęs, kad išeinu visai dienai būti su draugais, išlėkiau į 7:00 išvažiuojantį autobusą, į Alytų. Kelionė neprailgo, nežinau ar dėl jaudulio, ar knygos skaitymo, ar vis dar to nesupratimo į ką aš čia įsivėliau..
Kelios valandos kelio, aš jau Alytuje, pravažiavęs Kauną, Prienus. Alytuje teks šiek tiek palaukt i autobuso į Lazdijus, kieme vėsu, bet aš per daug susijaudinęs, kad man tai labai rūpėtų, likus kelioms minutėms iki autobuso, nusiperku bilietą ir išėjęs į kiemą sėdu į autobusą ir jau turbūt pradedu susivokti, kad jau viskas, kad kelio atgal nebėra. Vienintelė problema, kad atsiranda toks jausmas ar supratimas, kad pinigų kelionei gali ir pritrūkt..
Dar truputėlis laiko ir aš jau Lazdijuose, štai stotyje manęs jau laukia ta mano panelė su kuria bendravau..
Nežinau ar kolkas noriu pasakoti ką mes veikėm visą tą neilgą laiką kartu (~4h), nes tai begalo miela, tai kolkas tik mano ir jos nuostabiai praleistas laikas, bet manau turėčiau paminėti, kad kaip ir būna dažniausiai, bet pirmas įspūdis prasilenkė su įsivaizdavimais kaip viskas bus. Sutikta panelė buvo gerokai mažesnė nei maniau, nors ir žinojau jos ūgį, o daugiau viskas buvo tik daug daug kartų geriau, nei aš įsivaizdavau ir tikėjausi..
Galiausiai pabuvus visą tą laiką, apšnekėjus daug dalykų, teko pėdinti atgal į autobusą, galvoje mintys vien apie ją, bet jaučiau, kad artėja tas metas, kai teks susimąstyt, ką daryt dėl pinigų trūkumo grįžimui, nes tai jau buvo akivaizdu..
Stotyje dar ~20 minučių palaukėme ir atvažiavus autobusui teko nelinksmai atsisveikinti ir sėsti į autobusą vežantį į Vilnių..
Pakeliui susimąsčiau, kad turiu ~5 eurus, o kelionė iš Vilniaus į Panevėžį kainuos ~10 eurų. Pradėjau mąstyt ir ieškot pagalbos, kas galbūt važiuotų šįvakarą iš Vilniaus į Panevėžį, gal atsirastų pažįstamų žmonių, kurie galėtų paskolint, arba aišku paskutinis variantas – tranzuot, nors pamąsčiau, kad ~19h vakaro susirast kas paims Tave pavežt šansų mažai..
Bet privažiavęs stotį sumasčiau nedorą, bet tikriausiai kritinę idėją, tai pirkt bilietą pusei kelio (iki Ukmergės) ir jei jau išlaipintų ten, tai turėčiau kur nueit, na o jeigu pasiseks ir kaip maniau, tai tikriausiai turėčiau davažiuot Panevėžį ramiai ir šitaip užbaigt savo nestabilią, šiek tiek aviantiūrišką ir kaip man, ramiam žmogui, šiek tiek patrakusią kelionę.
Taigi nusipirkęs bilietą, sulaukiau autobuso, įsėdau ir tiesiog leidausi į kelionę, jaučiausi šiek tiek mieguistas, alkanas, kadangi valgyti tą dieną nieko labai neteko, o ir miegojau mažokai praėjusią naktį. Privažiavom Ukmergę, nieko ypatingo neįvyko, galiausiai dar po valandos kelionės, jau ėjau šlapia ir apsnigta Panevėžio gatve namo..

Visiškai nesigailiu šios kelionės, netgi atvirkščiai, ja didžiuojuosi ir esu labai laimingas pasirašęs tokiai iš pažiūros įdomiai kelionei.
510 kilometrų, ~8h 35min, tiek praleidau vakar autobusuose.
~1h 15min, tiek praleidau Alytaus ir Vilniaus autobusų stotyse laukdamas autobusų toliau.
~4h 30min, tiek nuostabaus svaiginančio laiko praleidau su nuostabiu žmogučiu.