Apie savo gyvenimą ir ne tik..

Žadėjau papasakoti kas įdomaus vyko mano gyvenime, bet tai neradau laiko, tai tingėjau, tai pamąstęs nusprendžiau, kad praeitis nedomina, nei manęs, nei jūsų skaitančių, jei tokių yra. Dabar yra ši akimirka ir reikia galvot apie ją, iš praeities tik mokytis ir stengtis nebeklyst.
Taigi dabar jaučiuosi sutrikęs, kaip didžiausios laimės akimirką ateina praeities šešėlis, kaip jis primena, kaip ir anksčiau jau panašioj ar tokioj pačioj situacijoj buvo gera ir kaip visai negražiai viskas pasibaigė…
O aš pradėjau bijot, pradėjau vengti, pradėjau abejoti ar gera idėja, dar elgtis, kaip elgiausi… Nueita dar gal ir ne per toli, bet vis tiek, tai jau būtų blogai….
Reikia dar palaukti.. O tada reiks viską paaiškinti..
Savyje reiks susitvarkyt, pasikalbėt su pačiu savimi ir išsiaiškinti ar galiu gyventi toliau, jau nusistatytu keliu ar vis dėl to, teks stabtelti ten kur turėjau sustoti ir palaukti, kol pasivysiu gyvenimą, kad galėčiau toliau keliauti kartu su juo, nes dabar toks jausmas, kad mes gerokai prasilenkėme, kad gerokai šoktelėjau pirmyn, nepraėjus susitaikymo etapui…

Taigi, grįžau namo, po sunkaus išėjimo į miestą, į pasaulį, kur visi žmonės kaip nežmonės. Tikriausiai nesupratot, bet čia jau neesmė.
Taigi. Žmonės. Nepasakyčiau, kad dabartinė visuomenė vis dar panaši į taip vadinamus „žmones„. Eini mieste šilta, karšta, o visų veidai pilki pilki. Kaip ir patys žmonės. Degradavę namisėdos, nebemokantys džiaugtis mažais dalykais. Bet nesakau, kad viskas jau taip ir blogai. Aišku dalis vaikų sėdėjo ir sėdi prie pc visą diena (tai čia kaip aš panašiai), ir nieko neveikia, tik naikina savo smegenų pilkąsias ląsteles, bet yra ir protingesnių vaikų išeinančių į kiemą ir su draugais pabūti ir šiaip su dviračiu pasivažinėti ar pažaisti krepšinio ar futbolo kieme. Va mačiau du mažus vaikus, abu taškėsi prie balutės ir taip mielai atrodė. Kažkada visi vaikai šiltu oru būdavo kieme, mamas šaukdavo per langus, o ne telefono ragelį. Pasaulis mano nuomonę eina žemyn. Degraduoja. Kompiuteris pasidaręs daugelio vaikų didžiausiu ir svarbiausiu laiko leidimo šaltiniu. Ir palaukit, tik nepradėkit, sakyt, kad čia jūs visi ne tokie. Aš ir nesakau, kad visi, bet dauguma, ypač mažų vaikų dabartinių tokie tapę, iš to kiek aš žinau, matau ir girdžiu.
Ech.. Man jų gaila. Prisiminus savo vaikystės dienas, vakarus praleistus kieme ant karstyklių, gauditynes, „aukštą žemę“, slėpynes su „tuku tuku“.. Tai nostalgija.. Gaila, kad dabartiniai vaikai to nepatirs.

Taigi tikriausiai dabar tiek, papildysiu blog’ą galbūt vakare, galbūt rytoj vakare, nes ryt nusimato įdomus pokalbis su psichologe, į kurį pats nelabai noriu eiti, nes nepasitikiu tokiais žmonėmis..

Taigi sėkmės, kas skaitėte ir geros jums dienos. 😉

Mano:
Ask’as.

Taigi atsikėliau visai neseniai prieš ~30 minučių, esu totalus tinginys, nes keltis jau turėjau 7.30… Bet prasnaudžiau vis kas 10 minučių prasibusdamas ir galiausiai atsikėlęs nesenai, iškart įsijungiau pc, kol jis dirbo įsijungdamas, nusiprausiau, apsitvarkiau kambarį ir prisėdau prie savo numylėtojo pc. Aišku iškart patikrinau svarbiausias svetainęs YouTube ir ask’ą, nors ir žinojau, kad nieko gero – nieko naujo ten nerasiu. Bet vis tiek, toks kaip įprotis man tai tapo. Rašau nerišlias, nesusijusias nesąmones ir prašau nepeikti manęs dėl to, nes pirmą kartą darau tokį dalyką, nežinau ką pasakoti, ką sakyti, ką nutylėti..
Apie vakar vakarą (naktį) dar galiu pridurti, kad nuėjau miegot nei anksti, nei vėlai, apie ~4 valandą ryto.

Taigi, dabar jau kokias 20 minučių darau namų darbus, renku informaciją ir sugalvojau blog’ą savo pripaišyt naktinėm ir rytinėm naujienom, kurios kaip sakiau „Nieko gero – nieko naujo.“

Kuo svajonė arčiau, tuo mažiau ji svajonė…

Mintys galvoj dėliojas,
Nesu angelas, bet blet ir gyvenimas ne rojus…

Negali pasiklyst, kai nežinai kur eini…