Apie savo gyvenimą ir ne tik..

Taigi praėjo nemažai laiko, kai paskutinį kartą pasakojau apie save ir jaučiu, kad šį kartą pasakojant apie save reikia atskiro post’o. Taip, tai tarsi iškilmės man, nes na, apie save daug nekalbu.
Ask’o reikalas juda vis geriau ir man patinka ten reikštis, tai suteikia laisvės ir aš gaunu laisvės atsiskleisti, taip pat atsiranda tokių kuriems pasirodau įdomus, o tai mane varo tolyn. (:
Muzika, vis daugiau užpildo mano gyvenimo tuščios vietos, bet atrodo ten dar vietos daugvybė… Na bet nieko, muzikos dar daug liko ir jos tik daugės, o man muzika tikrai nemaišo. Ji tokia.. įvairiapusė, ji daug ką apibūdina, daug ko pamoko, ji kaip gyvenimo guru, daug ką pasakoja, Tau telieka tik atsirinkti, kas naudinga pačiam.
Gyvenimas eina etapais aukštyn ir žemyn. Krentame ir kylame ir nors jaučiausi smarkiai krentantis, šią akimirką jaučiuosi, po truputį kylantis ir nesvarbu, jei vakare vėl krisiu, bet dabar aš atsipalaidavęs ir kylu, o tai man teikia laimės.. (:

Man atrodo, kad turiu problemų su sveikata. Nervai, mokslai, jausmai – viskas kerta per nervus, o jie per sveikatą. Negaliu miegot. Po 2 tokių dienų pasakiau, kad neisiu į mokyklą, nes jei išeisiu aš vis tiek pareisiu, nes tokių dienų mokykloj neištversiu.

Galva kone plyšta, bet nemiegojus ir prasivarčius visą naktį lovoj gulėt nieko nedarant, tikrai negulėsiu ir dėl dabartinės savijautos. Šiek tiek paguliu, perskaitau senus post’us ir klausau muzikos. Ji šiek tiek gelbsti.

„Rašau kai nekenčiu, pykstu, rašau kai myliu..„

Hmm..
Ilgas laiko tarpas praėjo, kol vėl čia grįžtu rašyti savo minčių, savo gyvenimo..
Ask.fm’as tapau paprastesniu būdu ir šiaip, čia per daug asmeniškumų, kad visi matytų, galbūt todėl su niekuo beveik juo ir nesu pasidalinęs.

Keista, kartais atrodo esu toks F.A. kad rašau post’us kažkam, bet niekam neduodu skaityt. Neturiu žmogaus kuriuo pasitikėčiau, bet tuo pačiu bijau ir kad išaiškėtų mano asmenybė ir apie mano rašliavas ir ask’ą sužinotų pažįstami, draugai. Tikriausiai jų akyse tapčiau kitu žmogumi, o aš noriu, kad jie mane vertintų tokį koks atrodau jiems.

Šiam kartui tiek, manau vėl grįšiu čia..
Ask’as jau per daug išpūstu reikalu tapo. Per daug dėmesio, per daug atsakomybės. O čia niekas nieko neskaito. Čia aš vienas. Čia rašau sau.

Nežinau ką čia rašau ir rašysiu. Rašysiu tą ką galvoju. Taip sakant iš širdies.

Mėgstu bendrauti. Tačiau niekas su manimi bendrauti nemėgsta, o gal nenori, nes yra įdomesnių, linksmesnių ir geresnių žmonių už mane. O gal tiesiog manęs nemėgsta. Ech.. Berašydamas verkiu. Jau antrą kartą šiandien. Pirmas kartas buvo rašant vienus iš tų senų folder’ių ištrauktus žodžius – šituos.
Taip, aš jautrus. Taip aš negražus. Taip aš degradavęs vaikas kuris trokšta dėmesio. Nekaltinu jūsų dėl nieko. Ką besakytumėt apie mane jūs teisūs. Aš galiu būti ir blogas ir geras. Jūs manęs nepažįstat. O aš tik kartais noriu padėti žmonėms. Patarti, pakalbėti, palaikyti už rankos ar apkabinti. Kartais būdavo norėdavau, kad mane išklausytu. Bet tai jau praeitis. To niekad nebuvo, nėra ir nebebus.

Nuo šiandien man prasideda Depresinės.

Ryte atsibudau 6 valandą, nuo tada vyko įprasta kasdieninė rytinė rutina t.y Atsikėlimas, nusiprausimas, pažiūrėjimas ar nieko naujo, nieko gero neįvyko kibernetinėje erdvėje, tada pamokų susidėjimas, apsirengimas ir išėjimas į autobusą į mokyklą.

Dabar bepasakodamas susimasčiau, kad tikriausiai niekam neįdomi mano beprasmė diena. Taigi nusprendžiau rašyti, tą dieną ar tą dienos etapą, kai ji buvo įdomi, o ne aprašinėti visą dieną.