Apie savo gyvenimą ir ne tik..

Taigi, aprašysiu trumpai šiandieną.
Kažkodėl rašau vėlai vakare. Hmm… Neseniai grįžau tikriausiai todėl, bet prie pc nesėdėsiu, nes noriu eit miegot (neužmigsiu), bet bent pabandysiu užmigt, gal kažkas išeis, žiūrėsim.

�

Rytas prasideda ~5h. Griaudžia griaustinis, nemiegu. Paišau, skaitau, rašausi savo mintis kurias galvoju įrašysiu čia į savo Blog’ą. Tikriausiai rytas prasideda tokiu laiku, nes įsiminė griaustinis, lietus ir žaibas. Taip raminančiai paveikė ir užmigau neramiu miegu iki ~5:50 kol nuskamba žadintuvas su užrašu „Kelkis. :s“. Net nepažiūrėjęs išjungiu jį ir stengiuosi užsnūsti, kol už 10 minučių skamba kitas žadintuvas, dėl kurio pramerkiu akis, kad perskaityčiau savo mylimiausia užrašą dėl kurio atsikeliu: „Lipk iš lovos, šunie tu. <3“. Nežinau kodėl, bet perskaičius tą eilutę praeina miegas ir keliuosi. Tik ne šįryt. Prabudau, bet nusprendžiau, kad galiu leisti sau dar pagulėti, pailsėti. Kas ~10 minučių pažiūriu į laikrodį, kol nusprendžiu, kad 6:40 yra pats tas laikas keltis jau. Taigi iki 7:00 atsikeliu, nusiprausiu, susidedu pamokas, apžvelgiu ask’ą, kad niekas nieko neatsakinėjo per naktį (tai aišku, kad paskutinis nuėjau miegot, daugiau debilų nėra naktį atsakinėjančių į mano debiliškus klausimus). 7:10 išeinu iš namų ir sėdu į autobusą kuris veš mane į mokyklą. Atvažiuoju į savo stotelę, prasibraunu pro visus, išlipu, aplenkiu visus prieš mane einančius žmones ir greitu, man įprastu greičiu nueinu į mokyklą. 7:38 mokykloje su manim pasisveikina pirmas klasiokas, o tiksliau klasiokė, nesuprantu, ką ji čia taip anksti veikia. Neesmė, nueinu prie kabineto, laukiu pamokos, darau nepabaigtus namų darbus, renkasi klasiokai, šnekasi, kalbasi, juokiasi. Įsijungiu mokyklinę nuotaiką ir bandau prisiderinti prie klasiokų rato, elgtis kaip jie, taip sakant – prisitaikau prie aplinkos. Toliau pamokos ir kitas bla bla bla šūdo malimas taip sakant.

Baigsiu pildyti rytoj, dabar nebėra jėgų, noriu tik į lovą..
14/04/19 23:44:32

14/04/20 15:39:31 Papildau vakar ko nebeparašiau. 😉

Taigi po pamokų ėjau namo, parėjau, nes autobusas kaip dažniausiai padarė zapadlo ir nuvažiavo prieš mano akis. Galėjau bėgti, vytis į kitą stotelę, nes ji visai šalia, tikrai būčiau spėjęs, bet nenorėjau, kažkaip norėjau pasivaikščioti. Parėjau namo per pusvalandį gal, nes gyvenu pakankamai toli nuo mokyklos. Grįžau, numečiau kuprinę įsijungiau pc ir apžiūrėjęs ar yra namie ko nors valgomo man, nieko neradęs nuėjau prie jau įsijungusio pc pažiūrėti ask’o, yt ir savo blog’o. Pamatęs, kad viskas kaip ir prieš tai, keli nauji atsakyti klausimai savo sekamų žmonių ir daugiau nieko.  Keliavau po virtualų pasaulį, ieškojau naujos muzikos, ieškojau foto, kurios kažką atspindėtų ar patiktų man, kol atėjo laikas išeiti pasportuoti. Sportas, kaip sportas, pavargau, kadangi dar esu be galo protingas ir nuėjau sportuot nevalgęs, tai su belekiek jėgų sportavau, ariau kaip arklys, kad net treneris vidurį treniruotės pasakė „Gal tu prisėsk biški, pailsėk, nekaip atrodai.“ Pasėdėjau, niekas nepasikeitė ir toliau ėjau treniruotis. Po treniruotės grįžau namo autobusu, pradėjau daryti pamokas, kurių aišku nebaigęs padėjau šalin, nes tiesiog jaučiausi per daug pavargęs ir alkanas.. Po to įsijungiau pc, pažiūrėjau tą patį ask’ą, yt, blog’ą. Uždaviau po kelis klausimus sekamiems žmonėms su anonimu, nieko nepasirašydamas. Po to pradėjau rašyt blog’ą apie vakarykštę dieną, bet jaučiausi per daug pavargęs, kad sėdėčiau, todėl išjungiau pc, užsidariau langus ir duris, įsijungiau šviesą prie lovos ir skaičiau Anonimo parašytą knygą – „Knyga be pavadinimo„. Skamba tikriausiai keistai, bet tai mane ir patraukė. Skaičiau, skaičiau kol ~3 valandą nakties/ryto miego demonai mane užpuolė, suvalgė ir panardino į miego karalystę, su knyga šalia manęs, palikta vieniša šviesa..
Tokia tat buvo mano vakarykštė diena.

Taigi.. Dar vienas įrašas. Pirmojo perskaičiusiojo žmogaus garbei. 😉

Papasakosiu apie save. Stengsiuosi trumpai, neužimti daug jūsų brangaus laiko.

Kaip jau sakiau, esu vaikinas, iš Panevėžio, marozų sostinės. Patinka pingvinai, mėlyna spalva. Patinka mūsų viešasis transportas, kuris mieste sugeba važinėt kas 30 minučių, arba autobusai (kaip 16) kurių grafiko geriau net nežiūrėti, arba pažiūrėjus ateiti 5 minutėm anksčiau, nors ir tai jau rizikuoji pavėluoti. Taigi man mano mieste yra kelios vietos tikrai mielos būti, tai būtų:

• Mai sushi kavinė.
• Ledainė centrinėje „Iki“.
• Skaistukas, jame yra kelios vietos kur dažnai lankausi.
• Po tiltu, prie Nevėžio upės, prie „Klevo Maximos“ ir visa aplink esanti teritorija.
• Netoli Staniūnų miškelis.
• Apleistas namas netoli Babilono.
• Ir visas likęs pasaulis kurį aplankau pėsčiomis, dviračiu ar kitomis savo turimomis priemonėmis keliauti.

Gyvenimas trumpas, taip kad imk iš jo viską ką jis duoda, naudokis visomis progomis, ir jei jau jomis pasinaudoji nesigailėk. Gailėkis pasitaikius progai ja nepasinaudojus, o ne pasinaudojus proga. Visada geriau pabandyti ir sužinoti, nei visą likusį gyvenimą laukti tokios progos kuri jau galbūt niekad nebeatsiras ir nebegrįš.

�

Kitam kartui norėčiau palinkėti visiems skaičiusiems ir skaitantiems geros nuotaikos, šilumos, džiaugsmo, laimės ir pasinaudoti gyvenimo duodamomis vertingomis progomis, kad vėliau nesigailėtumėte. Nepaleiskite savo svajonių, nes tik jos veda į priekį, kai gyvenime atrodo daugiau nieko gero ir nebeliko.

�

Taigi, nežinau kodėl, bet sugalvojau pradėti rašyti šiokį tokį blog’ą. Tikriausiai todėl, kad nelabai yra žmonių kurie nori, gali ir išklauso manęs. Tačiau dabar tai jau nebėra problema man. Pripratau. Gyvenimas pripratina prie visko, net jei tai būna velniškai sunku.
Taigi, o apie save kolkas galiu pasakyti tiek, kad esu vaikinas, iš Panevėžio. Mėgstu įvairius dalykus. Nepradėsiu čia plačiai reikštis, jei bus įdomu manau paklausit patys. ;p
Nesibaidau jokių klausimų, kol tai neliečia mano privatumo, noriu išlikti nežinomas, kol pats nenorėsiu pasakyti kas aš esu ir turiu tam rimtų priežasčių.
Taigi eilinis vakaras kai nemiegu. Gal tiksliau eilinė naktis..
Niekas per daug nedžiugina, bet ir nesiskundžiu, va tik skausmas nugaroj kankina jau kelinta savaitė ir nežinau ką daryti. :\
Va dar pirmadienį einu pas psichologę, tiesiog, pasitikrinti savo nervų, psichikos. Manau man ne pro šalį tai. Tikriausiai pirmam kartui tiek tepasakysiu, liūdna ir nėra nuotaikos reikštis ypač todėl, kad tikriausiai niekas niekad šito be manęs ir neskaitys, na bet bus matyt.
Pamiršau pridurti, kad tinklalapį sukūriau dar ir dėl priežasties, kad jeigu jį vis dėlto skaitysite jį, tai galbūt atrasite save ar savo esamas situacijas ir jau žinosite kaip reikės elgtis jose, nepasimesti ir neprarasti vilties, kaip gyventi toliau, kaip elgtis, kad tikiuosi jum padėsiu jūsų gyvenime ir jūs būsite laimingesni po to.

Kelios nuorodos, kur manęs galėsite ko nors paklausti ar pažiūrėti/paskaityti ką rašau ar įkeliu. ;p

Ask’as.