Apie savo gyvenimą ir ne tik..

Ateis diena, kai tu nuoširdžiai nustebsi. Įdomu.. Kodėl ji tiek laiko man nieko nerašo, neskambina? Sėdi online, tačiau nepaklausia kaip sekasi? Parašai jai pats. O ji tik po kurio laiko, lyg niekur nieko, atrašo: – Labas. Puikiai, o tau? Tu šoke! Ji tiesiog taip paprastai atsakė. Jokių pykčių, jokių priekaištų, jog taip ilgai nerašei. Tu paklausi: – Gal susitinkam? Anksčiau po šitų žodžių ji šokinėtų iš laimės, gyventų vien akimirkom, kai vėl tave pamatys. Tačiau dabar… Dabar ji žinoma džiaugiasi, kad tau viskas gerai, tačiau nebeliko jokių emocijų, jokių jausmų. Žinai… Ji ir pati nemanė, kad pajėgs atšalti nuo žmogaus, kurį kažkada taip beprotiškai mylėjo.. Kurio prisilietimai varė iš proto, kurio lūpos buvo pačios saldžiausios. Kuriam išėjus ji ėjo iš proto. Verkė lyg maža mergaitė ir daugiau nebematė gyvenimo prasmės. Tačiau dabar ji gyvenimo prasmę vėl atrado. Ir ne… tai ne kitas vyras, ne kiti jausmai. Tiesiog vieną akimirką viskas pasikeitė, viskas tapo nebesvarbu. Ji tiesiog pavargo tavęs laukti ir pykti. Rašyti, skambinti, naktimis nemiegoti spėliojant kieno glėbyje šiąnakt užmiegi tu. Ji tiesiog žinojo ką tu atrašysi į jos žinutes, ir ką atsakysi į skambutį. Jai tapo nebeįdomu. Nors žinai… Taip. Ji labai norėjo tau parašyti, tiesiog paklausti kaip sekasi tavo gyvenimui, ar tu laimingas. Jau paimdavo į rankas telefoną, sudėliodavo raides ekrane ir … ir ištrindavo. Ji vistiek žinojo ką tu atsakysi: – Labas. Normaliai. Ji pabandė tave pamiršti, juk gyvenimas tęsiasi, net jei jame nebuvo tavęs. Namai, darbas, mokslai, naujos pažintys, nauja aplinka. Ir žinai, gyvenimas be tavęs nėra jau toks baisus, kaip kažkada manė. Tas pats oras. Tie patys žmonės. Tas pats dangus. O tu nebesupranti, kaip taip išėjo? Ji juk sakė, kad myli, negi melavo? Ne, negalėjo meluoti. Tiek kartų palikdavai verkiančią, jei ji būtų nemylėjus, tikrai nekentėtų. Tiesiog išeitų. – O juk aš ją myliu! – sušunki dangui. Dabar, po tiek laiko, tu tai supratai. Ir kas dabar? O dabar nieko. Jai nebesvarbu, ji gyvena naują gyvenimą. Dabar ji laiminga. Suprask, viskas praeina, net ir didžiausia meilė kai jos niekas nebrangina…

Vieni iš kažkada rastų ir išsaugotų ar pačio sukurtų žodžių įrašas.

Ryte atsibudau 6 valandą, nuo tada vyko įprasta kasdieninė rytinė rutina t.y Atsikėlimas, nusiprausimas, pažiūrėjimas ar nieko naujo, nieko gero neįvyko kibernetinėje erdvėje, tada pamokų susidėjimas, apsirengimas ir išėjimas į autobusą į mokyklą.

Dabar bepasakodamas susimasčiau, kad tikriausiai niekam neįdomi mano beprasmė diena. Taigi nusprendžiau rašyti, tą dieną ar tą dienos etapą, kai ji buvo įdomi, o ne aprašinėti visą dieną.

Taigi, aprašysiu trumpai šiandieną.
Kažkodėl rašau vėlai vakare. Hmm… Neseniai grįžau tikriausiai todėl, bet prie pc nesėdėsiu, nes noriu eit miegot (neužmigsiu), bet bent pabandysiu užmigt, gal kažkas išeis, žiūrėsim.

�

Rytas prasideda ~5h. Griaudžia griaustinis, nemiegu. Paišau, skaitau, rašausi savo mintis kurias galvoju įrašysiu čia į savo Blog’ą. Tikriausiai rytas prasideda tokiu laiku, nes įsiminė griaustinis, lietus ir žaibas. Taip raminančiai paveikė ir užmigau neramiu miegu iki ~5:50 kol nuskamba žadintuvas su užrašu „Kelkis. :s“. Net nepažiūrėjęs išjungiu jį ir stengiuosi užsnūsti, kol už 10 minučių skamba kitas žadintuvas, dėl kurio pramerkiu akis, kad perskaityčiau savo mylimiausia užrašą dėl kurio atsikeliu: „Lipk iš lovos, šunie tu. <3“. Nežinau kodėl, bet perskaičius tą eilutę praeina miegas ir keliuosi. Tik ne šįryt. Prabudau, bet nusprendžiau, kad galiu leisti sau dar pagulėti, pailsėti. Kas ~10 minučių pažiūriu į laikrodį, kol nusprendžiu, kad 6:40 yra pats tas laikas keltis jau. Taigi iki 7:00 atsikeliu, nusiprausiu, susidedu pamokas, apžvelgiu ask’ą, kad niekas nieko neatsakinėjo per naktį (tai aišku, kad paskutinis nuėjau miegot, daugiau debilų nėra naktį atsakinėjančių į mano debiliškus klausimus). 7:10 išeinu iš namų ir sėdu į autobusą kuris veš mane į mokyklą. Atvažiuoju į savo stotelę, prasibraunu pro visus, išlipu, aplenkiu visus prieš mane einančius žmones ir greitu, man įprastu greičiu nueinu į mokyklą. 7:38 mokykloje su manim pasisveikina pirmas klasiokas, o tiksliau klasiokė, nesuprantu, ką ji čia taip anksti veikia. Neesmė, nueinu prie kabineto, laukiu pamokos, darau nepabaigtus namų darbus, renkasi klasiokai, šnekasi, kalbasi, juokiasi. Įsijungiu mokyklinę nuotaiką ir bandau prisiderinti prie klasiokų rato, elgtis kaip jie, taip sakant – prisitaikau prie aplinkos. Toliau pamokos ir kitas bla bla bla šūdo malimas taip sakant.

Baigsiu pildyti rytoj, dabar nebėra jėgų, noriu tik į lovą..
14/04/19 23:44:32

14/04/20 15:39:31 Papildau vakar ko nebeparašiau. 😉

Taigi po pamokų ėjau namo, parėjau, nes autobusas kaip dažniausiai padarė zapadlo ir nuvažiavo prieš mano akis. Galėjau bėgti, vytis į kitą stotelę, nes ji visai šalia, tikrai būčiau spėjęs, bet nenorėjau, kažkaip norėjau pasivaikščioti. Parėjau namo per pusvalandį gal, nes gyvenu pakankamai toli nuo mokyklos. Grįžau, numečiau kuprinę įsijungiau pc ir apžiūrėjęs ar yra namie ko nors valgomo man, nieko neradęs nuėjau prie jau įsijungusio pc pažiūrėti ask’o, yt ir savo blog’o. Pamatęs, kad viskas kaip ir prieš tai, keli nauji atsakyti klausimai savo sekamų žmonių ir daugiau nieko.  Keliavau po virtualų pasaulį, ieškojau naujos muzikos, ieškojau foto, kurios kažką atspindėtų ar patiktų man, kol atėjo laikas išeiti pasportuoti. Sportas, kaip sportas, pavargau, kadangi dar esu be galo protingas ir nuėjau sportuot nevalgęs, tai su belekiek jėgų sportavau, ariau kaip arklys, kad net treneris vidurį treniruotės pasakė „Gal tu prisėsk biški, pailsėk, nekaip atrodai.“ Pasėdėjau, niekas nepasikeitė ir toliau ėjau treniruotis. Po treniruotės grįžau namo autobusu, pradėjau daryti pamokas, kurių aišku nebaigęs padėjau šalin, nes tiesiog jaučiausi per daug pavargęs ir alkanas.. Po to įsijungiau pc, pažiūrėjau tą patį ask’ą, yt, blog’ą. Uždaviau po kelis klausimus sekamiems žmonėms su anonimu, nieko nepasirašydamas. Po to pradėjau rašyt blog’ą apie vakarykštę dieną, bet jaučiausi per daug pavargęs, kad sėdėčiau, todėl išjungiau pc, užsidariau langus ir duris, įsijungiau šviesą prie lovos ir skaičiau Anonimo parašytą knygą – „Knyga be pavadinimo„. Skamba tikriausiai keistai, bet tai mane ir patraukė. Skaičiau, skaičiau kol ~3 valandą nakties/ryto miego demonai mane užpuolė, suvalgė ir panardino į miego karalystę, su knyga šalia manęs, palikta vieniša šviesa..
Tokia tat buvo mano vakarykštė diena.

At night, I can’t sleep.
In the morning, I can’t wake up.

Man karšta… Man šalta… Man baisu..
Aš pabundu ir.. Verkiu..
Padėkite man pabėgti iš šio gyvenimo, iš šio kančių labirinto.