Monthly Archives: kovo 2016

Posted by Somebody Unknown. on kovo 03, 2016
Rašliavos / Komentarai išjungti - –

Iš manęs jau nieko nebeliko.
Tik tuščias kiautas,
be dvasios, be vilties ir be gyvybės.
Nereikia man nė oro, kad čia būti,
Nereikia nieko, nereiks net to…

Ir aš čia vienas, beproto šalta,
Bet nieks manęs ir nesušildys.
Staiga suskausta viduje,
Lyg ugnimi nudeginta..
Bet tai tik ašara ir ji šalta..

15/12/22

Posted by Somebody Unknown. on kovo 03, 2016
Rašliavos / Komentarai išjungti - –

Užmigti man sunku,
Galva pilna minčių..
Tik jau nekeista,
Kad vėl mes susitikom.
Juk vėl naktis, ir vėl baisu.
O aš esu juk čia, tik vienas.

Tamsu aplink ir šalta..
Ir neramu širdy giliai.
Ir skauda, ašarai per skruostą riedant..
Norėtųs, kad šalia kas būtų,
Kad ašaros tik juoko kristų.
Kad nepaliktų vieno,
Kad visada sušildyti galėtų..

Bet taip nėra..
Ir niekada nebus.
Tavęs pakeisti, nieks negali.

15/12/23

Posted by Somebody Unknown. on kovo 03, 2016
Rašliavos / Komentarai išjungti - –

Rašyt tyloj ne taip jau lengva,
Užgęsta šviesos ir laikas nebe taip jau greitai slenka,
Vienam, be draugo, jau būti čia ne taip ir lengva.
Popieriaus skiautė ir raidės greitai blanksta.
Tamsa ir jau tik tas pilnas mėnulis, nušviečia mano veidą..

Vėl vienas

Posted by Somebody Unknown. on kovo 03, 2016
Rašliavos / Komentarai išjungti - Vėl vienas

Naktis. Už lango minus aštuoniolika,
Minčių ir vėl šimtai, bet rišlios jau tiktai keliolika.
Aplink tylu, girdėti tik tylus alsavimas,
Įsiklausyk, sugrįžta senas „draugas“ nerimas.
Kartu su kerinčia tamsa jis žengia koja kojon,
Aplankė paslapčia, kol su tyla mes jau kartu miegojom.
Įsiskverbia į sielą, giliausias jos vietas,
Tačiau aš vėl jau vienas, nerimas paliko savo vietą.

Nemiga

Posted by Somebody Unknown. on kovo 02, 2016
Rašliavos / Komentarai išjungti - Nemiga

Kad ir kas mane kankina užglaistau tai, aš alkoholiu,
Ir paradoksas tas, jog noris dar kelių stopkiu.

Naktim aš psichologas, supuvęs alkoholio liūne,
Nereikia nieko, apart harmonijos ir pora butelių degtinės.

Aš noriu jausti Tavo kūno, sielos skausmą,
Bet negaliu pakęst savęs, todėl aš nuolatos suklystu,
Atleisk man, išeisiu aš į tamsią gatvę, ten pasiliksiu.

Aš mintyse liečiu tavajį kūną, žinodamas jog to nevertas,
Apie tave aš pagalvoju, bet suprantu, ne mano šis tyrumas,
Esu juk tik mirties prekeivis, su giltine pašonei.

Ir viskas ko aš noriu, tai parūkyt ramiai ant stogo vienas,
O butelys ant stalo vis dar stovi pilnas,
Nebeieškok manęs, aš juk tiktais nevykėlis tarp tūkstančio..

16/01/08

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos