Hmm..
Prarandi vieną žmogų, o jo vietoje atsiranda kitas. Taip juk turėtų būti mūsų gyvenimuose. Tačiau nėra. Nostalgija grįžo ir nežinau ar dėl gauto klausimo, kuris priminė jausmus. Ar dėl praradimo brangaus žmogaus. Ar šiaip tiesiog aš esu taip smarkiai įklimpęs į jausmus ir negaliu to pamiršti..
Bet turiu dabar daugiau žmonių kuriais pasitikiu
—————————-
2014/11/22
Kartais paliūdėti yra gerai. Vis tik niekaip neišeina iš galvos mintis, kad nereikia koncentruotis į kitus ir ieškoti laimės kituose. Labai aiškiai tai matosi senelių akyse, kurie vis maldauja anūkų dėmesio – lyg anūkai juos privalėtų daryti laimingus. Laimės ir gero jausmo turim ieškoti patys savyje. Jei liūdna – ženklas, vadinasi, atsirado tuščios vietos. Valio. Galima save kažkuo pripildyt. To labai linkiu ir sau…
Bet jeigu laimę anksčiau radai meilėje argi nesijauti uždarytas užburtame rate, su mintimi, kad laimę tik ten ir rasi?
Žmogus stiprus jei laimę mato ir randa daugelyje dalykų. Visi sako, kad reikia džiaugtis mažais dalykais. Juk visi ir džiaugiamės, tik ar tie „maži dalykai“ mums suteiks laimės visam laikui? Nemanau, todėl ieškome kažko pastovaus, ilgalaikio, kas net ir nuvylus mums suteiks tos trūkstamos laimės. Nemanau, kad tai blogai, nors supratau pats, supratau, kad laimė ne vien meilėje. Yra ir rūpestis, atsidavimas, pagalba kitiems, bendravimas, sportas, muzika ir jeigu tik kitaip pažiūrėtume į dar milijoną dalykų džiaugsmą rastume ir ten.
O dėl senelių, bent jau mano atveju jie reikalauja dėmesio, bet nemanau, kad tai dėl to, kad jie ieško laimės manyje, manau, kad jiem trūksta kažko artimo, kas pradžiugintų. Juk būdami maži dažniausiai daug laiko praleidžiame kaime su seneliais ir jie mums suteikia daug džiaugsmo, todėl automatiškai žmogiškumas mums turėtų patarti suteikti dėmėsio jiems. Juk nesunku paskambinti dešimčiai minučių seneliams ir tiesiog pasikalbėti. Pats tą labai retai sugebu padaryti, bet pagalvojus tai tiek nedaug, o iš kitos pusės pažiūrėjus yra žmonių su kuriais 10-ties minučių pokalbis padarytų mane laimingu ilgam…