Man atrodo, vėl randu laiko grįžti čia. Man vėl čia patinka. Vėl galiu išlieti savo mintis ir pailsėti nuo visų. Tik čia man ramu.
Vis dažniau kirba mintis pasidalinti šį blog’ą su mano ask.fm’o sekėjais. Juk galbūt jie čia kažką galėtų atrasti..
Bet kolkas nieko jie nesužinos. Bent kolkas kol tai vis dar yra nežmoniškai skaudu ir išsiilgta.. Tikiuosi, kad viskas pasikeis ir tada visi galės čia skaityt ką rašiau, nes jau būsiu laimingas ir dėkingas savo vidiniams demonams, kad jie padėjo likimą pakreipti mano norima linkme. 
————–
O šį vėlų vakarą rašau kažkokias tai eiles ir šitaip atsisveikinu su jumis, mano vidiniai demonai…
Kelias tolimas ir ilgas, driekiasi jis neapčiuopiamu taku.
Sunkus likimas laukia ateityje, bet aš galiu, reikia tik tikėti savimi.
Juk geri dalykai galų gale visada nugali.. Aš dėl to stengsiuosi, rankų nenuleisiu.
Aš stengsiuosi iš visų jėgų ir mes būsim kartu, o iki tol tenkinsiuos nuotraukom su tavim..
Ištiesk tu ranką man ir mes tikrai vėl galėsime žengti šį gyvenimo kelią kartu.
Tik aš ir tu. Tu ir aš. Mes kartu. Tik mes. Daugiau niekas. <3
————–
I’m addicted to you..
