Apie savo gyvenimą ir ne tik..

Pasistegiau. Atsargiai ir lėtai prisiartinau prie vieno žmogaus, sužinojau jo problemas, bet vis dar atsargiai artinausi prie jo, tikėdamasis, kad jis nepabėgs, neišsigąs.. Supras?..
Deja, deja. Tenka nusivilti vėl ir vėl. Žmonės atrodo negali suprasti manęs, mano norų, o gal žmonės tiesiog ne tie. Juk negali būti, kad mano norai tokie viršnorminiai.. Aš suprantu, kad jie nėra normalūs, bet jeigu aš suprantu, netgi tokius sunkiai suvokiamus dalykus, kaip juos laiko tie žmonės, su kuriais leidžiu laiką, kodėl pradėjus pasakoti apie save, jie visi pasako nesiartinti, nes aš atrodau baugus ir nenormalus..
Ir vėl, eilinė mergaitė, kurią priverčiau atsiverti, tik iš noro padėti, šįkartą viskas buvo kitaip. Ji buvo daug labiau uždara ir daug tylesnė, daug giliau viską slėpusi. Bet diena po dienos, aš stengiausi, nenuleidau rankų ir ji man papasakojo apie save, kas nutiko per tą laiką, kai mes beveik nebedravom, kai aš nesistengiau lįsti į jos vidų, bijodamas išgąsdinti ir priversti ją nepasitikėti manimi. Galiausiai aš apie ją sužinojau viską kiek man reikėjo, padėjau išlipti iš „depresijos“ kaip ji ją vadino, nors man tai buvo tiesiog eilinė žmogaus problema, toli gražu nebuvusi tokia bloga, nors jos atveju, jai taip sunkiai atsiveriant, aš suabejojau ar tai buvo ta vienintelė problema ir tai toli gražu buvo tik maža dalelė. Bet ji jau pasitikėjo manimi ir mes pamažu kovojome su jos problemomis. Nevisada mes darėm viską gerai, ne visada buvo lengva, ne visada ištverdavom iki galo, bet buvo kaip buvo ir yra kaip yra. Ji palietė mano sielą ir aš tik panorau, kad ji pažintų mane, bet čia ir sustokim.
Man nevalia pasakoti apie save, nes tai tik nubaido žmones. Nes jeigu jau artimą tapusia draugę tai išgąsdino tiek, kad ji nebenori bendrauti, ką kalbėti apie kitus. Praradau viltį ir vėl. Vėl reikia laiko, kad galėčiau susigyventi su savimi, toks koks esu. Laukiu tik vakarų ir naktų, kai gersiu su žmonėmis, kuriem net nerūpiu, bet svarbu skandinti problemas, svarbu būti tarp žmonių, svarbu mokintis valdyti save, kai būna sunkiausia.
Gerti ir gerti, šiuo metu netgi yra kaip savaiminė meditacija man, tapusi lyg tradicija, per ją susipažinau su žmonėmis, kuriuos vadinu „draugais“. Tik ta meditacija ir belikusi man. Vėl eilinės dienos, kai nežinau kas galėtų tapti mano džiaugsmu..

Sielos vidurys.