Apie savo gyvenimą ir ne tik..

Sėdi, geri, tada dar pašoki. Viskas su gera kompanija. Gražios panelės, šilti draugai. Įvairios nesamonės, naktinės diskusijos ir galiausiai buvimas vienam.. kol visi užmigo, bent jau taip pagalvojau iš pirmo žvilgsnio. Išėjus į kiemą vis dėl to radau vieną žmogų. Mintis perliejo klausimai „Kodėl? Kodėl būtent ji? Kodėl būtent dabar? Ką man daryti?“
Būtent ta mergaitė kurią aš mielai laikyčiau šalia. Kuria mielai rūpinuosi ir dėl kurios padaryčiau viską.
Deja. Negaliu jai to pasakyt, parodyt ar kažkaip kitaip išreikšt.
Aš nesu tinkamas jai, abejoju, kad yra panelė kuriai būčiau tinkamas. Tiesiog esu niekam tikęs ir nieko gero nesugebu.
Bet dabar ne apie tai. Ta nuostabi mergaitė buvo vienintelis su manimi nemiegantis žmogus sodyboje. Užkalbinau, pasiūlau eiti miegoti, ji akivaizdžiai buvo pavargus, akys apsiblausiusios, o paakiai pamėlynavę. Ji manęs neklausė, širdyje nenorėjau, kad ji eitų miegot, o protas liepė ja rūpintis ir pasistengt, kad ji užmigtų. Praėjo kiek laiko, pabuvom, pašnekėjom ir pasivaikščiojom. Tada galiausiai ji nuėjo miegot. Džiaugiausi ir liūdėjau vienu metu.
Visada viskas kas gera, baigiasi. Tačiau džiaugiuosi, kad tai įvyko. Nesigailiu nieko, nes jei ir tektų pakartot, nieko nepakeisčiau.