Na ir kam čia stengtis, prakaituoti ir save aukoti?
Vis tiek prieisi kelio galą, o ten tiktais bedugnė,
Kai į ją įkrisi, Tu nebeišlipsi, save prarasi ir nebeatrasi.
Kiek daug gerų atsiminų rasis Tavo atmintį,
Gaila niekas jų jau nebesiklausys, nes jie su Tavimi pranyks.
Ir galų gale, juk niekam tai nerūpi, visi lyg butaforijos kartoninės,
Savo galvas nunarine, savęs tik žiūri, nes artimas jau pohui, neberūpi.
16/02/23
———————
