Taigi, grįžau namo, po sunkaus išėjimo į miestą, į pasaulį, kur visi žmonės kaip nežmonės. Tikriausiai nesupratot, bet čia jau neesmė.
Taigi. Žmonės. Nepasakyčiau, kad dabartinė visuomenė vis dar panaši į taip vadinamus „žmones„. Eini mieste šilta, karšta, o visų veidai pilki pilki. Kaip ir patys žmonės. Degradavę namisėdos, nebemokantys džiaugtis mažais dalykais. Bet nesakau, kad viskas jau taip ir blogai. Aišku dalis vaikų sėdėjo ir sėdi prie pc visą diena (tai čia kaip aš panašiai), ir nieko neveikia, tik naikina savo smegenų pilkąsias ląsteles, bet yra ir protingesnių vaikų išeinančių į kiemą ir su draugais pabūti ir šiaip su dviračiu pasivažinėti ar pažaisti krepšinio ar futbolo kieme. Va mačiau du mažus vaikus, abu taškėsi prie balutės ir taip mielai atrodė. Kažkada visi vaikai šiltu oru būdavo kieme, mamas šaukdavo per langus, o ne telefono ragelį. Pasaulis mano nuomonę eina žemyn. Degraduoja. Kompiuteris pasidaręs daugelio vaikų didžiausiu ir svarbiausiu laiko leidimo šaltiniu. Ir palaukit, tik nepradėkit, sakyt, kad čia jūs visi ne tokie. Aš ir nesakau, kad visi, bet dauguma, ypač mažų vaikų dabartinių tokie tapę, iš to kiek aš žinau, matau ir girdžiu.
Ech.. Man jų gaila. Prisiminus savo vaikystės dienas, vakarus praleistus kieme ant karstyklių, gauditynes, „aukštą žemę“, slėpynes su „tuku tuku“.. Tai nostalgija.. Gaila, kad dabartiniai vaikai to nepatirs.
Taigi tikriausiai dabar tiek, papildysiu blog’ą galbūt vakare, galbūt rytoj vakare, nes ryt nusimato įdomus pokalbis su psichologe, į kurį pats nelabai noriu eiti, nes nepasitikiu tokiais žmonėmis..
Taigi sėkmės, kas skaitėte ir geros jums dienos. 😉
Mano:
Ask’as.
