Apie savo gyvenimą ir ne tik..

Sėdėsiu ir galvosiu, mąstydamas gėrėsiuosi šiuo pasakišku kūriniu, tai viskas kas man liko – rašymas.
Turiu mokintis padėti žmonėms, tiems kuriems to labiausiai reikia. Kartais net keista, kodėl apie tai galvoju, kodėl stengiuosi dėl tų, kurie dėl manęs gal ir nieko nepadarytų, bet tiesiog.. be jų aš negaliu, jie man rūpi. Kažkuriuo metu man buvo sunku, žinau kąd viskas kas sakoma yra padengta melu, nes nesinori kartis ant kaklo ir prašyt pagalbos, norisi tik sėdėti kambaryje pasislėpus ir tyliai verkti, verkti, verkti.. Tačiau juk visiems mums reikia pagalbos, paramos ir dėmesio?..
Tiesą sakant, pats tiksliai to nežinau.. Bet tai nekeičia fakto, kad sau brangių žmonių aš nepaliksiu, kas bebūtų, kokia situacija bebūtų.

Negaliu nustoti galvojęs apie gyvenimą, meiles seiles, prisirišimą, žmogiškuosiuos jausmus ir kažkokias nematomas traukas.
Noriu laisvės sau, bet yra persona kuri mane traukte traukia ir niekaip negaliu suprasti kodėl. Dabar tai tarsi kantrybės ir valios išbandymas man, dėl pažadų duotų jai nerašyti.