Kad ir kas mane kankina užglaistau tai, aš alkoholiu,
Ir paradoksas tas, jog noris dar kelių stopkiu.
Naktim aš psichologas, supuvęs alkoholio liūne,
Nereikia nieko, apart harmonijos ir pora butelių degtinės.
Aš noriu jausti Tavo kūno, sielos skausmą,
Bet negaliu pakęst savęs, todėl aš nuolatos suklystu,
Atleisk man, išeisiu aš į tamsią gatvę, ten pasiliksiu.
Aš mintyse liečiu tavajį kūną, žinodamas jog to nevertas,
Apie tave aš pagalvoju, bet suprantu, ne mano šis tyrumas,
Esu juk tik mirties prekeivis, su giltine pašonei.
Ir viskas ko aš noriu, tai parūkyt ramiai ant stogo vienas,
O butelys ant stalo vis dar stovi pilnas,
Nebeieškok manęs, aš juk tiktais nevykėlis tarp tūkstančio..
16/01/08
