Apie savo gyvenimą ir ne tik..

Jau eilinė diena, kaip kažką vis mąstau ir mąstau..
Net nežinau kodėl, bet panašu, kad praeitį paleisti sunkiau, nei maniau, nors tam tikri veiksmai padeda ją užsimiršti. Trūksta miego, trūksta jėgų, kartais atrodo, kad nebėra noro, prasmės gyventi, bet turiu prisiminti brangius žmones ir „just keep up“..

Nenoriu jiems skųstis.. Reikia prisiversti tylėti ir kentėti, o ne pasakoti, kaip jaučiuosi. Nors pasidaro geriau, bet nereikia apsunkinti kitų žmonių nereikalingomis problemomis… (:

Trumpai šį vėlų vakarą, na tiksliau vidurį nakties. :))

Meilė *Vardas praleistas* blėsta ir numanau priežastį. Atstumas, supratimas, kad meilės laukti iš jos pusės yra neįmanoma, viskas susidėjo ir dėl to tai mažėja, o gal man tik atrodo, gal aš tik noriu ramybės ir šitaip raminu save?..
Na šita, jau ne man sužinoti..
——
*2 Vardas praleistas* vis labiau tampa tik prisiminimu ir panašėja į praėjusį etapą. Net jeigu ir viskas pasikeistų, nežinau ar norėčiau susitaikyti ir būti vėl kartu, ypač po tų žinučių, kur tarsi būčiau padaręs kažką visiškai neatleidžiamo mane tiesiog pasiuntė, bet kaip sakoma – „Kam po*ui, tuos na**uj.“

Nuotaikai pakelt.

Hmm.. Tik tiek tegaliu pasakyt. Gyvenimas atrodo dužo į daug mažų šipuliukų. Tuo pačiu ir šiek tiek ramiau. Dabar viskas aišku. Geriau jau gyvenant žinant skaudžią žinią, nei nežinioj. Whatever. Need to keep up living.