Apie savo gyvenimą ir ne tik..

Sėdėsiu ir galvosiu, mąstydamas gėrėsiuosi šiuo pasakišku kūriniu, tai viskas kas man liko – rašymas.
Turiu mokintis padėti žmonėms, tiems kuriems to labiausiai reikia. Kartais net keista, kodėl apie tai galvoju, kodėl stengiuosi dėl tų, kurie dėl manęs gal ir nieko nepadarytų, bet tiesiog.. be jų aš negaliu, jie man rūpi. Kažkuriuo metu man buvo sunku, žinau kąd viskas kas sakoma yra padengta melu, nes nesinori kartis ant kaklo ir prašyt pagalbos, norisi tik sėdėti kambaryje pasislėpus ir tyliai verkti, verkti, verkti.. Tačiau juk visiems mums reikia pagalbos, paramos ir dėmesio?..
Tiesą sakant, pats tiksliai to nežinau.. Bet tai nekeičia fakto, kad sau brangių žmonių aš nepaliksiu, kas bebūtų, kokia situacija bebūtų.

Negaliu nustoti galvojęs apie gyvenimą, meiles seiles, prisirišimą, žmogiškuosiuos jausmus ir kažkokias nematomas traukas.
Noriu laisvės sau, bet yra persona kuri mane traukte traukia ir niekaip negaliu suprasti kodėl. Dabar tai tarsi kantrybės ir valios išbandymas man, dėl pažadų duotų jai nerašyti.

Žadėjau papasakoti kas įdomaus vyko mano gyvenime, bet tai neradau laiko, tai tingėjau, tai pamąstęs nusprendžiau, kad praeitis nedomina, nei manęs, nei jūsų skaitančių, jei tokių yra. Dabar yra ši akimirka ir reikia galvot apie ją, iš praeities tik mokytis ir stengtis nebeklyst.
Taigi dabar jaučiuosi sutrikęs, kaip didžiausios laimės akimirką ateina praeities šešėlis, kaip jis primena, kaip ir anksčiau jau panašioj ar tokioj pačioj situacijoj buvo gera ir kaip visai negražiai viskas pasibaigė…
O aš pradėjau bijot, pradėjau vengti, pradėjau abejoti ar gera idėja, dar elgtis, kaip elgiausi… Nueita dar gal ir ne per toli, bet vis tiek, tai jau būtų blogai….
Reikia dar palaukti.. O tada reiks viską paaiškinti..
Savyje reiks susitvarkyt, pasikalbėt su pačiu savimi ir išsiaiškinti ar galiu gyventi toliau, jau nusistatytu keliu ar vis dėl to, teks stabtelti ten kur turėjau sustoti ir palaukti, kol pasivysiu gyvenimą, kad galėčiau toliau keliauti kartu su juo, nes dabar toks jausmas, kad mes gerokai prasilenkėme, kad gerokai šoktelėjau pirmyn, nepraėjus susitaikymo etapui…

Taigi dabar rimtai dirbu su tokiu „projektu“..
Ruošiamės šimtadieniui..
Jau gal 4 diena iš eilės visą dieną praleidžiu mokykloje. Nesakau, kad nelinksma, tačiau tai išvargina visus. Šiandien mokykloje praleidus 14 valandų, tikrai jau darosi bloga nuo jos ir supratau, kad mokytis 6 valandas nėra daug.. 😀

Realiai tikrai gera būt su visais, bendraut, tobulėti, dalintis. Tačiau kuo toliau, atmosfera vis labiau kaista, visi vis labiau sudirgę ir paniurę, visi išsekę, džiaugiuosi, kad ryt laikas atsiskaityti, galbūt visi labiau atsipūsime.

Šįkart nedaug, taip lengvai. ^^

Hmm..
Prarandi vieną žmogų, o jo vietoje atsiranda kitas. Taip juk turėtų būti mūsų gyvenimuose. Tačiau nėra. Nostalgija grįžo ir nežinau ar dėl gauto klausimo, kuris priminė jausmus. Ar dėl praradimo brangaus žmogaus. Ar šiaip tiesiog aš esu taip smarkiai įklimpęs į jausmus ir negaliu to pamiršti..

Bet turiu dabar daugiau žmonių kuriais pasitikiu

—————————-
2014/11/22